Kanklės – vienas iš charakteringiausių styginių muzikos instrumentų, kuris nuo seniausių laikų turi paslaptingą mistinį įvaizdį. Tai dvasinės išraiškos muzikos įrankis, subtilus ir individualus, susietas su senojo tikėjimo ritualais, magija. Dar pagoniškoje Lietuvoje kanklėmis kankliuodavo genčių vadai, žyniai ir vaidilos (garbingo amžiaus žmonės, tikėjimo ritualų vedantieji). Yra išlikę daug legendų, mitų ir padavimų apie kanklių ritualinę – apeiginę paskirtį. Kankliavimo tradicijos buvo perduodamos iš kartos į kartą.

XIX a.kankliavimas Lietuvoje tapo tautinio atgimimo simboliu.Kankles pradėta modifikuoti, pritaikant jas tautinio atgimimo dainų ir giesmių atlikimui.

Po II Pasaulinio karo modifikuotomis kanklėmis pradėta mokyti groti Muzikos Akademijoje. Jos tapo orkestro, ansamblio ir solo instrumentais. Repertuarą pradėjo kurti profesionalūs kompozitoriai, gerai pažįstantys kanklių ir kankliavimo specifiką.

Šiandieninės kanklės tapo pilnaverčiu liaudiškos kilmės lietuvių muzikos instrumentu, išlaikiusiu savo tautinį identitetą. Jos tapo populiariu reprezentaciniu  instrumentu, dėl savo originalumo vis labiau pripažįstamu ne tik Lietuvoje bet ir kitose šalyse.